Kofun laikotarpis

Kofun laikotarpis (古墳時代; Kofun-jidai) - Japonijos istorijos laikotarpis, trukęs nuo 250 iki 538 m. Laikotarpis taip pavadintas dėl pilkapių, kurie buvo supilti esant tam laikotarpiui. Kofun laikotarpis ir po jo sekęs Asuka laikotarpis dažnai bendrai vadinami Jamato laikotarpiu. Kadangi to meto rašytiniai šaltiniai prieštaringi, tad tyrinėjimai reikalauja atsargios kritikos ir archeologijos pagalbos.
Kofun laikotarpis nuo Asukos atskiriamas dėl kultūrinių skirtumų. Kofun laikotarpiu klestėjo šintoizmas prieš ateinat į Japoniją budizmui. Politiškai galingo klano vadas, užėmęs Honšiū ir šiaurės Kiūšiū įkūrė Japonijos imperatoriškąją šeimą. Be to tai seniausias rašytinis Japonijos laikotarpis.
Jamato rūmai
Nors sutarta, kad laikotarpis prasideda 250 m. pr. m. e., neaišku kada prasidėjo Jamato valdymas. Rūmai siejami su Jamataikoku problema ir jo žlugimu. Sutariama, kad Jamato valdovai priklausė Kofun kultūrai ir valdė Jamato iki IV a. Viso laikotarpio metu išliko regioninių valdovų autonomija, ypač tokiose vietose kaip Kibi (dabar Okajamos prefektūra), Izumo (dabar Šimanės prefektūra), Koši (Fukujaus ir Nijigatos prefektūros), Kenu (šiaurės Kanto), Čikuši (šiaurės Kiūšiū) ir Hi (centrinė Kiūšiū). Tik VI a. Jamato klanai valdė visą pietų Japoniją. Kita vertus, Jamato santykiai su Kinija prasidėjo IV a. pabaigoje pasak Dainų knygos.
Jamato valstybei, atsiradusiai V a. pabaigoje, buvo būdingi galingi klanai (豪族: Gōzoku). Kiekvienam klanui vadovavo patriarchas (氏上: Ujikami), kuris atlikinėjo šventas apeigas klano dievui (kami) pagerbti, kad būtų užtikrinta klano gerovė. Klano nariai buvo aristokratija, o karališka giminė, valdžiusi |Jamato rūmus, buvo jos viršūnėje. Galingi klano vadai apdovanodavo suteikdami kabane, titulą, kuris rodydavo politinį rangą ir buvo paveldimas bei vartojamas vietoj pavardės.
Vakariečiai šį laikotarpį kartais vadina Jamato laikotarpiu, nes jo pabaigoje Jamato vadai tapo imperatoriškąja dinastija. Bet Kofun laikotarpiu Jamato buvo viena iš daugelio tarpusavyje kovojančių valstybių. Japonų istorikai pabrėžia, kad laikotarpio pradžioje kitų regionų valstybės, pvz.: Kibis buvo arčiau dominavimo ir svarbos. Cukurijamos pilkapis Kibije ketvirtas pagal dydį Japonijoje.
Po kurio laiko Jamato rūmai pradėjo valdyti visus Honšiū ir Kiūšiū klanus, suteikdami kartais paveldimus titulus mažesnių klanų vadams. Jamato vardas buvo siejamas su visa Japonija, o jo vadai valdė kitų klanų vadus ir įgijo daug dirbamos žemės. Pagal kinų modelį japonai plėtojo centrinę administraciją, o Jamato rūmuose dalyvaudavo ir vietinių klanų vadai, bet šalis neturėjo nuolatinės sostinės. Garsūs klanai buvo Soga, Kacuraki, Heguri, Kose iš Jamato ir Bidzeno žemės, Kibi klanai Idzumo žemėje. Otomo ir Mononobe klanai buvo karo vadai, o Nakatomi ir Inbe klanai - šventikai. Iš Soga klano buvo kilę pirmieji ministrai, o iš Ohtomo ir Mononobe klanų būdavo antri pagal svarbą ministrai. Provincijų vadai vadinosi Kuni-no-mijacuko. Amatai buvo organizuoti į gildijas.
Jamato rūmai turėjo ryšių su Gajos konfederacija, kurią japonai vadino Mimana. Kofun kapuose yra archeologinių įrodymų, kurie patvirtina meno ir drabužių panašumą. Remdamiesi Kodžiki ir Nihon Šoki, japonai anksčiau tvirtino, kad Gaja buvo jų kolonija Korėjoje, bet dabar ši teorija atmesta. Labiau tikėtina, kad abi šalys mokėjo Kinijai duoklę. Tačiau kinų istorikas Shen Yue (441-513 m.) iš Liu Song dinastijos Dainų knygoje teigia, kad Jamato karalius buvo Gajos valdovas. Ši mintis irgi atmesta. Istorikai teigia, kad nėra įrodymų, kad tuo metu japonai valdė kokią nors Korėjos dalį. Didžiausia problema su rašytiniais šaltiniais tai, kad kai kurie tomai dingo ar buvo nepatikimai perrašyti.