Nara laikotarpis

Temos pavadinimas: Nara laikotarpis Kv. 08 25, 2011 7:52 pm

Nara laikotarpis yra Japonijos istorijos laikotarpis, buvęs nuo maždaug 710 iki 784 metų. Imperatorienė Genmei įkūrė sostinę Heijō-kyō (dabar vadinama Nara). Išskyrus 5 metus (740-745 m.), kai sostinė buvo vėl laikinai perkelta, Nara buvo japonų civilizacijos centras, kol imperatorius Kamu įkūrė naują sostinę Nagaoka-kyō (長岡京) Nagaokoj 784 metais prieš perkeliant ją į Heian-kyō (平安京) ar Kiotą (京都) po dešimtmečio 794 metais. Dauguma Japonijos visuomenės tuo metu buvo kaimuose susitelkę žemdirbiai, praktikavę šintoizmą, paremtą gamtos ir protėvių dvasių (kami) garbinimu. Sostinė Naroje buvo paremta Čangano (長安, šiandienos Xian 西安), Tang Kinijos sostinės, modeliu. Tuomet Japonijos elitas perėmė daug Kinijos bruožų, įskaitant rašto sistemą (kandži, 漢字) ir budizmą.

Nara laikotarpio literatūra
Nara laikotarpio Imperatoriškųjų rūmų didelės pastangos užrašyti rūmų istoriją sukūrė pirmuosius Japonijos literatūros pavyzdžius. Tokie darbai kaip Kodžiki (古事記) ir Nihon šoki (日本書紀) buvo iš esmės politiniai skirti užrašyti ir pateisinti imperatorių valdžios viršenybę visoj Japonijoj. Su rašytinės kalbos paplitimu, prasidėjo japonų poezija, Japonijoj žinoma kaip waka (和歌). Apie 759 metus iš privačių kolekcijų surinktas pirmas didelis japonų poezijos rinkinys, žinomas Man'yōshū (万葉集). Kinų simboliai buvo naudojami išreikšti japonų garsus iki kana išradimo.

Ekonominis, socialinis ir administracinis vystimasis
Prieš Taiho kodekso paskelbimą sostinė paprastai po imperatoriaus mirties būdavo perkeliama, dėl seno prietaro, kad mirties vieta yra užteršta. Reformos ir vyriausybės biuroratizavimas privedė prie nuolatinės imperijos sostinės įkūrimo Heijō-kyō (平城京), ar Naroje 710 metais. Reikia pažymėti, kad sostinė laikinai buvo perkelta (dėl to meto politinių priežasčių) tarp 740 ir 745 metų į Kunikyo (恭仁京, šiandien vadinamas Kamo), į Šigarakinomiją (紫香楽宮, dabar Šigaraki) 744 metais ir Naniwa-kyo (難波京, šių laikų Osaka) 744-745 metais, bet vėl sugražinta į Narą 745 metais. Sostinė, davusi laikotarpiui savo vardą, suprojektuota pagal didžios Tang dinastijos (唐, 618–907) sostinę Čanganą. Nara buvo pirmasis tikras Japonijos miestas. Jame greitai atsirado 200 tūkstančių gyventojų (apie 4 % to meto valstybės gyventojų) ir apie 10 tūkstančių dirbo vyriausybei. Nara laikotarpiu padidėjo ekonominis ir administracinis aktyvumas. Keliai jungė Narą su provincijų centrais, mokesčiai buvo renkami efektyviau ir dažniau. Buvo kalamos monetos ir tikriausiai plačiai naudojamos. Už Naros apylinkių buvo mažai komercinio aktyvumo ir provincijose neprigijo sena Šotoku žemės reformos sistema. VIII a. vidury šoenai (荘園, daug žemės turintys dvarai) viena iš svarbiausių ekonominių institucijų viduramžių Japonijoje iškilo dėl labiau valdomos žemdirbystės formos paieškų. Vietinė administracija pamažu tavo vis savarankiškesnė, kai senos žemės padalijimo sistemos sunykimas ir mokesčių augimas privertė daugybę žmonių palikti ar prarasti žemę. Jie buvo vadinami „bangos žmonėmis“ ar roninais. Kai kurie iš „viešų žmonių“ privačiai įsidarbino dideliuose dvaruose ir „viešos žemės“ vis dažniau tapo šoenais. Faktinė kova Imperatoriaus rūmuose vyko per visą Naros laikotarpį. Imperatoriškosios šeimos nariai, dominuojančios rūmų šeimos, tokios kaip Fudživara, ir budistai vienuoliai kovojo dėl įtakos. Laikotarpio pradžioje princas Nagaja paėmė valdžią rūmuose po Fuhito Fudživaros (Fujiwara no Fuhito) mirties. Fuhito turėjo keturis sūnus Muchimaro, Umakai, Fusasaki, and Maro. Jie padėjo imperatoriui Šomu, Fuhito anūkui atsisėsti į sostą. 729 metais jie suėmė Nagają ir atgavo valstybės kontrolę. Bet kai pirma raupų epidemiją pasklido iš Kyušu 735 metais, visi keturi broliai buvo nužudyti po dvejų metų ir laikinai Fudživara šeimos dominavimas sumažėjo. Nėra abejonės, kad imperatorius buvo labai šokiruotas raupų proveržio ir jis perkėlė rūmus tris karus per penkerius metus nuo 740 metų, kol jis galiausiai sugrįžo į Narą. Nara laikotarpio pabaigoje financiniai sunkumai užklupo valstybę ir rūmai atleido mebūtinus pareigūnus. 792 metais visuotinė karo prievolė buvo panaikinta ir provincijų vadams buvo leista sukurti privačias karines pajėgas vietiniam policijos darbui atlikti. Valdžios decentralizavimas įsivyravo nepaisant Nara laikotarpio reformų. Galiausiai norint sugrąžinti kontrolę į rūmų rankas, sostinė buvo perkelta 784 metais į Nagaoka-kyō (長岡京) ir 794 metais į Heian-kyō (平安京, Taikos ir Ramybės sostinė) apie 26 km į šiaurę nuo Naros. XI a. pabaigoje miestas liaudyje buvo vadinamas Kiotu (京都 Sostinės miestas) ir taip vadinamas iki šiol.

Kultūros plėtra ir budizmo įsitvirtinimas
Kai kurie Japonijos literatūros šedevrai parašyti Nara periodu, įskaitant Kodžiki(古事記) ir Nihon Šoki(日本書紀), pirmos nacionalinės istorijos, sudarytos atitinkamai 712 ir 720 metais. Man'yōshū (万葉集, dešimt tūkstančių lapų kolekcija), poemų antologija, Kaifūsō (懐風藻, Mėgstami poezijos prisiminimai), antologija parašyta kinų kalba Japonijos imperatorių ir princų, irgi sukurtos tuo laikotarpiu. Kitas svarbus kultūrinis įvykis buvo budizmo nuolatinis įsitvirtinimas. Su budizmu supažindino Baekje VI a., bet turėjo dviprasmišką padėtį iki Naros laikotarpio, kai jį mielai pripažino imperatorius Šomu(聖武天皇 Shōmu Tennō). Šomu ir jo žmona iš Fudživara šeimos buvo karšti budistai ir labai skatino budizmo plitimą, paversdami jį „valstybės sargybiniu“, stiprinančiu valstybės institucijas. Per Šomu valdymą, Todai-dži (東大寺, Didžioji Rytų šventykla) buvo pastatyta, o joje patalpintas Buda Dainichi (Didysis Saulės Buda), šešiolikos metrų aukščio paauksuota bronzinė statula. Buda buvo tapatinamassu Saulės Deive ir pamažu įvyko budizmo ir šintoizmo sinkretizmas. Šomu pasiskelbė budizmo „trijų brangenybių tarnu“: Budos, budizmo mokymo ir budistų bendruomenės. Centrinė valddžia provincijose įkūrė šventyklas, vadinamas kokubundži(国分寺). Todai-dži Jamato provincijos (dabar Nara provincija) kokubundži. Nors išnyko pastangos budizmą padaryti valstybine religija, Nara budizmas pakėlė imperatoriškosios šeimos statusą. Budizmo įtaka padidėjo dviejų Šomu dukterų valdymo metu. Imperatorienė Koken (孝謙天皇 Kōken Tennō, valdė 749-758 m.) priėmė daug budistų vienuolių į rūmus. Koken atsižadėjo sosto 758 metais patarta savo pusbrolio Nakamaro Fudživara (藤原仲麻呂, Fujiwara no Nakamaro). Kai buvusi imperatorienė pamėgo budistą tikėjimo gydytoją, vadinamą Dokyo(道鏡). Nakamaro 764 metais sutelkė armiją, bet buvo greit sumuštas. Koken apkaltino valdantį imperatorių slapta bendravus su Nakamaro ir jį pašalino. Koken vėl sėdo į sostą kaip imperatorienė Šotoku (称徳天皇 Shōtoku Tennō, valdė 764–770). Imperatorienė užsakė vieno milijono maldos palaiminimų Hyakumanto dharani (百万塔陀羅尼), kurių daug pavyzdžių išliko, spausdinimą. Maži ritiniai, datuojami nuo 770 metų, yra tarp ankstyviausių spausdintų darbų pasaulyje. Šotoku juos liepė išspausdinti, norėdama nuteikti budizmo dvasininkus savo naudai. Ji galbūt net norėjo Dokyo padaryti imperatoriumi, bet mirė prieš to imdamasi. Jos veiksmai šokiravo Naros visuomenę ir tai lėmė, kad moterims buvo uždrausta sėsti į sostą, o iš budistų vienuolių buvo atimtas politinis autoritetas. Daug imperatorių Šomu ir Šotoko valdymą sukurtų meno kurinių ir importuotų brangenybių laikoma Todai-dži šventyklos Šosoine. Jie vadinami Šosoino brangenybėmis ir parodo kosmopolitinę kultūrą, dar vadinamą Tempyo kultūra. Importuotos brangenybės rodo Šilko kelio teritorijų įtaką, įskaitant Kiniją, Indiją, Korėją ir Islamo imperiją. Taip pat Šosoine laikoma daugiau nei 10 tūkstančių dokumentų, vadinamų Šosoino dokumentais(正倉院文書). Tai yra įrašai padaryti kitoj sutrų pusėje ar ant svarbių daiktų pakuočių ir išliko dėl oficialių dokumentų antro panaudojimo. Šosoino dokumentai parodo labai padeda tyrinėti Naros laikotarpio politinę ir socialinę sistemą ir netgi japonų rašto sistemų (tokių kaip katakana) raidą.

Tarptautiniai ryšiai
Nara rūmai agresyviai importavo kinų kultūrą siųsdami pasiuntinius į Tang rūmus kas dvidešimt metų (tai vadinama Kentō-ši, 遣唐使). Daug japonų studentų, pasaulietinių ir budistų vienuolių, studijavo Čangane (長安) ir Luojange (洛陽). Vienas studentas vardu Nakamaro Abe (阿倍仲麻呂 Abe no Nakamaro) išlaikė kinų viešuosius egzaminus, kad būtų paskirtas į vyriausybinį postą Kinijoje. Jis tarnavo gubernatorium-generolu Aname (安南) ar kinų Vietname 761-767 metais. Daug į Japoniją sugrįžusių studentų, pvz.: Makibi Kibi (吉備真備, Kibi no Makibi), gavo aukštus postus vyriausybėje. Tang Kinija niekada nesiųntė oficialių pasiuntinių į Japoniją, o Japonijos karaliai, ar imperatoriai kaip jie save vadino, nesiekė titulų iš Kinijos. Kinijos žemutinio Jangdzės slėnio vietinė valdžia pasiuntė misiją į Japoniją gražinti japonų pasiuntinius, kurie atvyko per Balhae (渤海). Kinų misija negalėjo grįžti į Kiniją dėl An Lu Šano maišto ir buvo naturalizuota Japonijoje. Ryšiai su korėjiečių karalyste Sila iš pradžių buvo taikūs, su nuolatiniais diplomatiniais santykiais. Tačiau į šiaurę nuo Silos iškilusi Balhae karalystė destabilizavo Japonijos-Silos santykius. Balhae pasiuntė pirmą misiją į Narą 728 metais, kai korėjiečių pasiuntiniai buvo pasveikinti kaip Goguryeo (高句麗), su kuria Japonija buvo sąjungininkėmis, kol Sila suvienijo tris Korėjos karalystes, įpėdiniai. Draugiški diplomatiniai ir ekonominiai santykiai su Baekje tęsėsi iki X a., kai ši korėjiečių valstybė buvo okupuota kitanų (契丹, kitaip Liao Dinastijos, 遼). Su Sila santykiai pablogėjo, kai ši ypač suartėjo su Tang Kinija.

Įvykiai