Geiša

Japonų tradicinė artistė, linksminanti savo svečius šokiu, dainavimu, arbatos ceremonija, išmokyta gražaus elgesio, svetimų kalbų. Besimokanti geiša Tokijuje vadinama han'gyoku, Kiote – maiko .
Geišų kultūros centrais yra Tokijas, Osaka ir Kiotas, kur jos atsirado XVII a. Kiote yra keletas vadinamųjų hanamači. Šiuose malonumų kvartaluose pagal seną tradiciją okijose gyvena geišos.
Tradiciškai geiša mokoma nuo pat vaikystės. Geišų namai mažas mergaites nuperka iš skurdžiai gyvenančių šeimų, jas užaugina ir išmoko geišų meno. Vaikystėje geišos dirba tarnaitėmis, padeda vyriausiai namų geišai - taip jos iš dalies moka už išlaikymą ir išmokslinimą. Šią mokymo formą suformavo tradicijos iš senų laikų ir ji vis dar egzistuoja Japonijoje. Dažniausiai šis mokymas trunka daugelį metų.
Nuo jaunų dienų geišos pradedamos mokyti įvairių menų, tokių, kaip grojimas muzikos instrumentais bei tradicinių formų dainavimas, tradicinių šokių, arbatos ruošimo ceremonijos, puokščių darymo menas (ikebana), poezijos ir literatūros. Stebėdamos ir padėdamos vyriausiajai namų geišai, jos įgyja patirties pasirenkant, derinant ir nešiojant prabangius kimono. Taip pat išmoksta įvairių žaidimų, bendravimo meno ir įgyja įgūdžių, reikalingų bendraujant su klientais.
Nuo pat geišų meno mokymosi pradžios būsimosios geišos (maiko) lydi vyriausiąją namų geišą į arbatos namus, vakarėlius ir banketus, iš geišos darbo aplinkos. Šis tradicinis mokymo metodas taikomas nebe visada, kadangi šiais laikais moterys, norinčios tapti geišomis, pradeda mokytis būdamos vyresnės.
Anksčiau labai jaunos mergaitės būdavo atvestos arba parduodamos geišų namams. Dabar geišos pačios savanoriškai pasirenka šį kelią.