Kokoro no himitsu

Temos pavadinimas: Kokoro no himitsu Antr. 01 17, 2012 4:21 pm

Buvau rašiusi dienoraštį kompiuteryje. Bet nelabai publikuodavau visus įrašus. Man patinka rašyti. Rašau daug. Tik ne visada surandu drąsos parodyti pasauliui, kas dedasi mano mintyse. Pasistengsiu ką nors įdomaus atskleisti čia. Metas pasireikšti lol

Let's start~~~

Temos pavadinimas: Re: Kokoro no himitsu Antr. 01 17, 2012 4:30 pm

‘It’s hard to tell the difference between sea and sky, between voyager and sea. Between reality and the workings of the heart.’

-Haruki Murakami
Kokoro no himitsu 6158239900_ddc481c46e_z_large

Kokoro no himitsu 6158239900_ddc481c46e_z_large

Kiekvienas iš mūsų turime svajonių. Vieni realių, kiti beprotiškų arba sunkiai pasiekiamų. Taip jau yra, kad žmogus yra tokia būtybė, kuri galvoja apie geresnį rytojų, gyvenimą be rūpesčių ir vargų. Tačiau ne visada tai pavyksta. Kodėl? Juk atrodo, kad stengėmės dėl savo svajonės, bet vis stovime toje pačioje vietoje ir nė “krust”. Mano manymu, tai yra viena iš blogiausių būsenų gyvenime, kuri neleidžia žmogui judėti pirmyn.

Daug kur rašoma, kad tikslo siekimas priklauso nuo žmogaus stiprios valios, užsispyrimo, kantrybės, sunkaus darbo bei noro. Tačiau mažai kur užsiminta apie tai, kaip žmogaus veiksmus, siekius įtakoja aplinka, kuriai kartais neįmanoma pasipriešinti. Skaudžiausia tai, kai kliūtis būna šeima arba draugai. Vietoj to, kad palaikytų, stengiasi užkirsti kelią svajonės link. Tenka rinktis svajonę arba juos. Bet nei vieno, nei kito prarasti nenorime, nes bijome rizikuoti. Kas bus tada, jeigu nepavyks pasiekti savo gyvenimo tikslo, o aplinkiniai apie tai primins visą likusį gyvenimą?

“Svajonės ir realybė. Nesuderinama?” – šią temą pasirinkau todėl, nes pati gyvenu tokioje būsenoje, kai sunku suderinti savo siekius su tėvų norais. Nors nesu mažas vaikas, sunku pasakyti jiems neigiamą atsakymą. Juolab tada, kai esu vienintelė atžala šeimoje. “Tėvai linki vaikui geriausio.” – visi ištisai kartoja. Taip, tai tiesa, bet kas iš to, jeigu gyvensime jų gyvenimą, o ne savo. Nesijausime laimingi, niekada nejausime pilnatvės, kurios trokštame, nors turėsime viską, ko norėjo tėvai.

Yra žmogus, kurio istorija įkvepia nemažai žmonių, siekiančių savo svajonės. Matsumoto Takanori gyvena Japonijoje. Kaip žinote, ten vyrauja gilios šeimos tradicijos, kurių privaloma laikytis. Tačiau vaikinas turėjo svajonę dainuoti, todėl su draugais nusprendė kurti grupę. Jam neblogai sekėsi. Po kiek laiko nusprendė pasakyti savo tėvams, ko nori siekti savo gyvenime.

‘Noriu dainuoti.’

Šie jo ištarti žodžiai pakeitė visą gyvenimą. Tėvai labai supyko ir išvarė Takanori iš namų. Draugai leido apsistoti pas save, tačiau vaikinas negalėjo patikėti, kad tėvai išsižadėjo savo sūnaus. Takanori rašė dainų tekstus, dainavo ir visais įmanomais būdais siekė svajonės, nes tik ji jam buvo belikusi. Po 9 metų, jis pasiekė pasaulinį lygį. Tapo žinomas ne tik Japonijoje, bet ir už jos ribų. Kas keisčiausia, viename interviu jis pareiškė, kad atleido savo tėvams. O patys tėvai, paklausti apie sūnų, pasakė tik tiek, kad visada didžiavosi ir palaikė savo Takanori. Ar jūs galėtumėte atleisti? Man būtų tikrai sunku.

Kaip jau minėjau, visi stengiamės siekti savo svajonių. Tačiau dažnai stabtelėjame ir apsidairome aplinkui, ar kiti patenkinti tuo, ką darome. Laimingi tie žmonės, kurie gauna palaikymą, bet pagarba tiems, kurie siekia savo laimės neturėdami nieko.