Krikštynos Japonijoje

Japonai nėra krikščionys, tikroji jų religija yra šintoizmas -
pagoniškas gamtos garbinimas. Tačiau jie taip pat turi apeigas, kurios
yra labai panašios į krikštynas krikščionių religijoje. Šintoizmas,
kaip oficiali japonų religija, pripažinta 1868 - 1912 metais. Tai
animistinė arba pagoniška religija, kurios garbinimo objektas yra
gamta, bei ją įkūnyjantys kami, kurie gali būti verčiami kaip dievai,
gamtos dvasios arba tiesiog dvasinės būtybės. Yra daugybė kami - kalnų,
upių, gyvūnų ir pan.

Apie šią ceremoniją, kuri japoniškai vadinasi Hatsu-miya-mairi, savo „blog‘e" pasakoja anglų rašytojas David Chart, kuris yra vedęs japonę ir jau kelerius metus gyvenantis šioje šalyje.

Gimus dukrelei, po keleto savaičių Deividas su žmona, savo po visą
pasaulį išsibarsčiusius giminaičius, sukvietė į Japoniją
Hatsu-miya-mairi ceremonijai, kuri yra krikštynų atitikmuo šintoizme.
Šis pavadinimas reiškia "pirmąjį apsilankymą šventykloje", ir tai yra
tiesa, nes kūdikis pirmą kartą pabuvoja šventykloje. Šios ceremonijos
oficialusis tikslas yra supažindinti vaikelį su šios religijos dievu,
vadinamu kami ir paprašyti jo apsaugos bei pagalbos, kad vaikelis
augtų sveikas. Pagrindinis tikslas, aišku, yra atšvęsti naujo šeimos ir
bendruomenės nario gimimą.

Tradiciškai, daugelyje Japonijos vietovių, iškilmės keliamos praėjus
trisdešimčiai dienų nuo gimimo, tikslus dienų skaičius varijuoja
priklausomai nuo regiono, ir daugelyje vietovių priklauso dar ir nuo
kūdikio lyties (mergaitės krikštijamos viena ar pora dienų vėliau).
Tačiau visgi tikslus dienų skaičius gali būti labai individualus
skirtingose vietovėse, ir visuose šaltiniuose, apie šiuolaikinę
ceremonijos versiją teigiama, kad nėra būtina preciziškai laikytis
konkrečios dienos.
„Žinoma, šventykla neprieštaravo, kai aš ją
šventei rezervavau prieš keletą mėnesių, kad giminės iš mano pusės
galėtų susitvarkyti kelionės reikalus" - savo pasakojime teigia
Deividas.
„Mes atlikome Hatsumiyamairi mūsų vietinėje šventykloje
Shirahata Hachiman Daijin (arba Shirahata Yahata Ohkami kaip kad šis
pavadinimas skaitomas meldžiantis). Pirmasis žingsnis buvo suburti
visus į vieną vietą, ir tai mes sugebėjome. Antrasis žingsnis buvo
nusigauti iki šventyklos. Ji lengvai pasiekiama einant pėstute nuo mūsų
namų, tad tai nekėlė problemų. Faktas, kad tą pačią dieną taifūnas
užgriuvo Tokiją, reikalus šiek tiek komplikavo. Laimei, tai buvo tik
silpnas taifūnas ir mes visgi galėjome eiti, skėčiais dengdami Mayuki
(savo dukrą), kad ji nesušlaptų. Kol mes ėjome, ji miegojo, tad viskas
pavyko puikiai.
Kai
atvykome į šventyklą, ji atrodė taip, lyg joje būtų vykusi kita
Hatsu-miya-mairi ceremonija, o galbūt Shichigosan, tad mes nuskubėjome į
laukiamąjį ruoštis. Patalpa atrodė gana gražiai: kambarys išklotas
tatami kilimėliais su dideliais langais, išeinančiais į tradicinį
japonišką sodą. Vienas iš privalumų, einant į oficialias pamaldas
Shirahata-san, yra galimybė pamatyti sodą. Daugumai mūsų "pasiruošimas"
reiškė tik lietpalčių nusivilkimą. Tačiau mano mama turėjo padaryti
kai ką daugiau.



Hatsu-miya-mairi ceremonijos metu tradiciškai vaikas yra nešamas
jo/jos močiutės iš tėvo pusės. Aš nesu tikras, iš kur ši tradicija
atsirado, tad kai kurie sekantys dalykai iš dalies buvo tik tradicijų
atkartojimas. Tačiau, pirmiausia, aš žinojau štai ką: dauguma vietinių
šintoizmo pakraipų atstovų yra susirūpinę tyrumu, o kraujas daro mus
netyrais, nešvariais. Kadangi gimdymo metu būna daug kraujo, tiek
vaikelis, tiek jo motina tampa netyri. Kūdikio netyrumo periodas
baigiasi po maždaug 30 dienų. Tad štai kas lemia Hatsu-miya-mairi datos
nustatymą.

Tačiau motinos netyrumo periodas trunka kur kas ilgiau, paprastai
apie 100 dienų. Dėl to motina negali įnešti į šventyklą vaiko
ceremonijos metu. Tad kūdikį turi nešti kas nors kitas. Viduramžiais ir
ankstyvaisiais naujųjų laikų metais, jaunos susituokę poros gyvendavo
pas jaunikio tėvus, o tai reiškia, kad kūdikio močiutė iš tėvo pusės
nuolat būdavo šalia ir vaikelis prie jos būdavo pripratęs. Taigi, aš
manau, jog paprotys, kad vaiką neša močiutė kilo iš praktiškumo, ir
dalinai iš močiučių noro nešti savo anūkus.

Bet
kokiu atveju, tokia yra tradicija, ir mano mama jos laikėsi bei buvo
labai laiminga. Močiutė turi rengtis oficialiai, nešti kūdikį, ir po to
jį suvynioti į šventinį kimono. Kimono perrišamas per nugarą, kad
nenukristų ir prie jo pririšami tam tikri daiktai, simbolizuojantys
sveiką ir turtingą vaiko ateitį. Viršuje po mazgu pakabinama pora
nedidelių maišelių, kurie simbolizuoja pinigų kapšelius ir užtikrina,
kad vaikutis visada bus turtingas. Kitas pririštas daiktas yra žaislas,
o apačioje - sėkmę nešantis katinas. Nelabai gerai žinau, kokia šių
dviejų daiktų reikšmė. Tačiau šiose ceremonijose retai kada griežtai
apibrėžiami būtini daiktai, todėl žmonės kabina įvairius daiktus,
kuriuos mano esant tinkamiausiais. Buvęs Yuriko (mano žmonos) vadovas,
paskolino mums visą rinkinį. Jame buvo labai gražus kimono ir mes
buvome labai dėkingi jam už tai.

Kai jau buvome pasiruošę, mes perėjome šventyklą. Pagrindinė
ceremonijos struktūra buvo tokia pati kaip ir oficialių pamaldų
(sanpai). Kai mes įžengėme, šventikas mušė taiko būgną kad praneštų
dievybei kami, kad mes atvykstame, o mes linktelėjome įžengdami į
šventyklą. Kėdės buvo sustatytos dviem eilėmis po devynias kėdes.
Kadangi mūsų buvo dešimt, tai reiškė, kad mes persistengėm. Mayuki
kartu su mano mama atsidūrė viduryje. Yuriko ir aš sėdėjome jai iš
abiejų šonų. Mano gimines susodinome mano pusėje, Yuriko artimuosius -
jos pusėje. Šventikas pasveikino mus su kūdikio gimimu ir sutikrino
keletą detalių, prieš prasidedant ceremonijai.
Kaip ir visos
pamaldos (sanpai), ceremonija prasidėjo apvalymu. Šventikas priklaupė
priešais onusa statulą ir sukalbėjo vieną iš įprastų apvalymo maldų.
Tada jis paėmė nedidelę bambukinę šluotelę ir pamojavo ja porą kartų
priešais onusa (manau tam, kad ji taptų švari ir tyra, prieš ja
apvalant mus). Tada jis paėmė onusa statulą, atsistojo ir nuėjo į
šventyklos gilumą, pamojavo ja, kad apvalytų patalpą. Po to jis grįžo
prie mūsų, ir mes nulenkėme galvas kol jis mojavo statula, kad apvalytų
mus.

Pagrindinis ceremonijos akcentas buvo norito, malda, kuri kalbama
senąja japonų kalba. Pradėdamas ceremoniją, šventikas pakratė lazdelę
su mažais varpeliais, tikriausiai tam, kad atkreiptų dievo kami dėmesį.
Po to jis pristatė mus: pirmiausia paminėjo Yuriko vardą ir adresą, o
tada Mayuki vardą. Sekančios maldos buvo už sėkmingą mažylės ateitį. Aš
pagavau maldos žodžius, kuriais buvo prašoma, kad mano dukra augtų
sveika, ir kad ji būtų nuolanki tiek šeimai, tiek dievams. Bijau, kad
tai bus tuščios viltys, jei ji bus tokia kaip ir visi kiti vaikai, apie
kuriuos esu girdėjęs.

Po norito, mes išsitraukėme tamagushi, kuris yra padarytas iš mažų
sakaki (visžalis krūmas dažnai naudojamas šintoizmo ceremonijose) su
prie jo pririštomis shide (žaibo formos popierinėmis juostelėmis). Štai
dabar visi dalyvaujantys ceremonijoje įsijungia į ją, šventikas tampa
tarpininku. Jūs iš jo gaunate tamagushi, dedate jį ant stalo taip, kad
šakos kotas būtų atsuktas į šventyklą. Tada jūs mostelit juo du kartus,
dukart suplojate rankomis, mostelit dar kartą ir grįžtate į savo
vietą. Yuriko ir aš tai atlikome pirmieji, po to tai darė mama su
Mayuki ir Rėjus. Po jų tėtis ir Džojus, ir galiausiai Yuriko tėvai.
Visi ėjome poromis. Tik Silvesteris ir Yuriko brolis Kouji tai darė
atskirai.

Po to aš gavau padėklą su o-sagari (palaimintais daiktais), o
šventikas vėl ėmė mušti taiko būgną ceremonijos pabaigai. O-sagari buvo
standartiniai: butelis sakės, pakelis katsuo-bushi (džiovinta žuvis),
simbolizuojantys bendrą maistą su kami, pakelis nosinių kaip dovana ir
laimės amuletas o-fuda, ant kurio buvo užrašai "Hatsumiyamoude"
(alternatyvus ceremonijos pavadinimas) ir "Mayuki lentelė", tad juos
saugosime. Po ceremonijos gavome keletą gražių žymeklių knygoms, kurie
buvo šventyklos šeimos dovana.

Daug laiko praleidome fotografuodamiesi. Tai darėme kol atvyko
sekanti grupė Shichigosan ceremonijai pasirengusių žmonių, ir aš
pagaliau turėjau progą įsitikinti, kad pagrindinio šventiko žmona taip
pat yra šventikė, nes ji vedė šią ceremoniją.

Popietę mes nuėjome foto studija, kuri specializuojasi vaikų
fotografavime. Tai buvo įdomi patirtis. Šios studijos turi daugybę
vaikų kostiumų. Kadangi tai buvo Shichigosan (trejų, penkerių ir
septynerių metų vaikų laiminimo ceremonijos) sezonas, mes pamatėme
daugybę jau padarytų trejų, penkerių ir septynerių metų vaikų
nuotraukų. Niekada anksčiau nemačiau tiek mažų princesių vienoje
vietoje. Mes taip pat padarėme keletą gražių nuotraukų, o Mayuki buvo
labai gera. Iš tiesų tai ji buvo itin gera visą dieną, net kai mes ėjome
pietų.

Visi kiti dalykai, kuriuos mes darėme turi mažai reikšmės. Seneliai
ir tetos nešiojo Mayuki ant rankų ir daugybę laiko mes praleidome kaip
šeima. Aš vakarieniavau su savo tėvu ir ėjau pasivaikščioti su mama.
Mums pavyko išvysti gražų saulėlydį, kurio metu užslinkęs debesėlis
nušvietė besileidžiančią saulę žalsva, rožine ir auksine spalvomis. Tai
buvo tikrai puiki savaitė kaip ir už širdies griebianti krikštynų
ceremonija."