Hoshi - Japonijos fanų bendruomenė ineternete!
 
rodiklisrodiklis  DUKDUK  IeškotiIeškoti  Narių sąrašasNarių sąrašas  Vartotojų grupėsVartotojų grupės  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti  

Share | 
 

 Japonų literatūra

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
Sve?ias
Svečias



RašytiTemos pavadinimas: Japonų literatūra   Pen. 08 26, 2011 8:37 am

Japonijos literatūra apima beveik 2000 metų laikotarpį. Pirmuosius kūrinius, dažnai rašytus klasikine kinų kalba, smarkiai įtakojo Kinija ir kinų literatūra. Indijos literatūra irgi paveikė japonus atėjus budizmui.
Po kurio laiko Japonijos literatūra tapo savita, kai japonų rašytojai
pradėjo rašyti apie Japoniją, nors kinų literatūros įtaka išliko iki Edo laikotarpio pabaigos. Kai Japonija atsivėrė Vakarams, rytietiška ir vakarietiška literatūra pradėjo stipriai veikti viena kitą.


Istorija
Senovės literatūra (iki 794 m.)

Prieš kandži
iš Kinijos įvedimą, Japonijoje nebuvo rašto. Iš pradžių kinų heroglifai
buvo naudojami japonų sintaksės formomis: sakiniai atrodė kaip kinų,
bet fonetiškai buvo skaitomi kaip japonų. Kinų rašmenys buvo prastinami,
kol atsirado manjokana, anksčiausia kanos, skiemeninio rašto, forma.
Seniausi kūriniai siekia Nara laikotarpį. Tarp jų yra Kodžiki (712 m.), japonų mitologijos ir legendinės istorijos aprašymas, Nihon Shoki (720 m.), kuri labiau remiasi istorija ir Man'yōshū (759 m.), poezijos antologija. Viena iš tų istorijų yra Urašima Taro, kuri laikoma seniausiu kelionės laiku pavyzdžiu.


Klasikinė literatūra (794–1185 m.)

Klasikinė japonų literatūra sukurta Hejan laikotarpiu, kuris laikomas meno ir literatūros aukso amžiumi. Sakmė apie princą Gendži (XI a. pradžia), kurią parašė Murasaki Shikibu, laikoma Hejan literatūros šedevru ir vienu pirmųjų novelės pavyzdžių. Kiti svarbūs to meto kuriniai yra Kokin Vakašu (905 m.), vaka poezijos antologija, ir Makura no Soši (po 990 m.), kurį parašė ledi Murasaki bendraamžė ir varžovė Sei Šonagon. Tai esė apie gyvenimą, meilę ir kilmingųjų pramogas imperatoriaus rūmuose. Iroha poema buvo išvystyta laikotarpio pradžioje.
Pasaka apie bambukų kirtėją iš X a. kartais laikoma itin ankstyva
mokslinės fantastikos pradininke. Istorijos herojė Kaguja-hime, Mėnulio
princesė nusiunčiama į Žemė dėl saugumo priežasčių, nes ten vyksta
karas. Ją randa ir išaugina bambukų kirtėjas. Ji vėliau grįžta pas savo
šeimą Mėnulyje su disko formos objektu, panašiu į skraidančią lėkštę. Kondžaku Monogatarišu,
daugiau nei tūkstančio istorijų rinkinys 31 tome ir davė įnašą į
Japonijos literatūrą. Čia surinktos įvairios istorijos iš Indijos,
Kinijos ir Japonijos. Tuo metu imperatoriaus rūmai ypač rėmė poetus,
daugelis iš jų buvo rūmininkais. Dėl aristokratinės atmosferos
elegantiška ir įmantri, o emocijas reiškė retoriniu stiliumi. Redaguoti
poezijos antologijas tapo nacionaline pramoga.


Viduramžių literatūra (1185–1603 m.)

Tuo metu vyko daug pilietinių karų, iškilo karių klasė, paplito karo
istorijos ir susijusi literatūra. Kūriniai pradėjo žvelgti į gyvenimą ir
mirtį, skelbė paprastą gyvenimo stilių ir laikė, kad atpirkimą galima
pasiekti žudant. Svarbiausias atstovas yra Sakmė apie Heike (1371 m.), epinis kūrinys apie Minamoto ir Taira klanų kovą dėl valdžios XII a. Kitos svarbios istorijos yra Kamo no Čomei
Hodžoki (1212 m.) ir Jošida Kenko Curedzuregusa (1331 m.).
Kiti svarbūs to meto žanrai buvo renka eilės ir No teatras. Abu greitai vystėsi XIV a., Muromači laikotarpio pradžioje.

Ankstyvoji moderni literatūra (1603–1868 m.)

Ankstyvoji moderni literatūra buvo rašoma taikiu Tokugavų laikotarpiu (kuris dar vadinamas Edo laikotarpiu). Dėl darbininkų ir viduriniosios klasės iškilimo Edo mieste (dabar Tokijas), dramos formos išsivystė į kabuki. Džoruri ir kabuki dramaturgas Čikamacu Mondzaemon tapo populirus XVII a. pabaigoje. Macuo Bašio parašė Oku no Hosomiči (1702 m.), kelionių dienoraštį. Tikriausiai žymiausias trinkelių dailininkas Katsushika Hokusai iliustravo grožinę literaqtūrą ir sukūrė 36 Fudzijamos kalno vaizdus.
Edo laikotarpiu debiutavo daug naujų leteratūros žanrų, nes pakilo
miestiečių raštingumas, atsirado bibliotekos. Nors šalyje buvo maža
vakariečių įtaka, srovenanti iš olandų gyvenvietės Nagasakyje, kinų
liaudies literatūra padarė didžiausią įtaką ankstyvąjai moderniai
literatūrai. Ihara Saikaku
gali būti laikomas novelės, kuri turi modernią sąmonę, pradininku, nes
jis maišė prasčiokiškus dialogus su linksmomis ir pamokomomis malonumų
kvartalo istorijomis. Džipenša Iku parašė Tokaidoču Hizakurige, kelionių žurnalo ir komedijos mišinį. Cuga Teišo, Takebe Ajatari ir Okadžima Kanzan daug nuveikė plėtojant jomihon, istorinius romanus beveik vien proza, kuriuos paveikė kinų literatūra. Du jomihon šedevrus parašė Ueda Akinari: Ugecu monogatari ir Harusame monogatari. Kiokutei Bakin parašė labai populiarų istorinį-fantastinį romaną
Nanso Satomi Hakenden.
Santo Kioden rašė jomihon, kurių veiksmas vyko gėjų kvartaluose, kol
Kansei ediktas uždraudė tokius kūrinius, tuomet jis pradėjo kurti
komiškus kibioši. Žanrus (siaubas, nusikaltimų istorijos, komedijos, pornografija) lydėjo svalvingi trinkelių antspaudai.

Tačiau kaip ir ankstesniais laikais kinų kalba išliko pagrindine
mokslo kalba ir ją japonai studijavo kaip europiečiai lotynų kalbą
viduramžiais.


Moderni litaratūra (1868–1945 m.)

Meidži laikotarpis
žymi atsivėrimą Vakarams ir greita industralizaciją. Su europietiška
literatūra atsirado laisvos eilės, kurias naudojo ilgiems kūriniams
naujomis intelektualinėmis temomis. Jauni japonų prozininkai ir
dramaturgai kovojo su visa naujų idėjų ir meno mokyklų galaktika, bet
rašytojai pirmieji asimiliavo kai kurias naujas idėjas.


Nauja literatūra telkėsi aplink AŠ noveles, kurių pasakotojai kartais buvo neįprasti, pvz.: katinas Nacumi Soseki Wagahai wa neko de aru ("Aš esu katinas"). Jis taip pat parašė žymius romanus Botchan ir Kokoro (1914 m.). Šiga Naoja, vadinamasis "romano dievas", ir Mori Ogai daug nuveikė pritaikant vakariečių literatūros technikas. Riunosuke Akutagava ypač žinomas dėl savo istorinių trumpų istorijų. Ozaki Kojo, Kioka Izumi ir Ičijo Higuči atstovauja tiems rašytojams, kurių stilius vis dar artimas ankstyvajai moderniai literatūrai.
Meidži laikotarpio (1868– apie 1885 m.), Fukuzava Jukiči ir Water Margin
rašė Švietimo literatūrą, o priešmodernistinės knygos vaizdavo greitai
besikeičiančią šalį. Realizmą Japonijoje pradėjo skleisti Cubouči Šojo ir Futabatei Šimei apie 1885-1895 m., o Ozaki Kojo, Jamada Bimio ir Koda Rohan klasicizmas tapo populiarus. Ičijo Higuči (tuo metu moterų rašytojų buvo retai) paprastu stiliumi pasakojo apie bejėges to meto moteris. Kioka Izumi, mėgstamiausias Ozaki mokinys, iš pradžių rašė elegantišku stiliumi (
Operacinė, 1895 m.), bet vėliau į jo kūrybą pradėjo veržtis šnekamoji kalba (Kojos kalno šventasis, 1900 m.)
Romantizmą įvedė Mori Ogai su verstų užsienio poetų eilių antologija, o į viršūnę iškėlė Toson Šimazaki ir kiti, bei žurnalai Myōjō ir Bungaku-kai po 1900 m. Mori taip pat rašė modernius romanus Šokėja (1890 m.), Laukinės žąsys (1911 m.), o vėliau istorinius romanus.

Pokario literatūra

Antrasis pasaulinis karas ir Japonijos pralaimėjimas smarkiai paveikė
šalies literatūrą. Daugelio rašytojų kūriniai buvo pilni
nepasitenkinimo, tikslo praradimo isusitaikymo su pralaimėjimu. Osamu Dazai
Besileidžianti saulė pasakoja apie kareivį grįžusį iš Mandžūrijos.


Svarbūs autoriai ir kūriniai

Klasikinė literatūra


Viduramžių literatūra


Ankstyvoji moderni literatūra


Moderni literatūra


Atgal į viršų Go down
meiyo
Forum bakemono
avatar

Parašiau : 116
Šeimos narys nuo : 2011-08-30
Man : 24
Miestas : Vilnius
Autoritetas : Ji Yong
Norėčiau būti : Idol <3

RašytiTemos pavadinimas: Re: Japonų literatūra   Tr. 01 18, 2012 3:59 pm

Beveik visas Murakami knygas esu perskaičiusi ^^ LABAI patinka. Dabar skaitau anglų kalba jo trumpų istorijų rinkinuką.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
 
Japonų literatūra
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: » Tekančios saulės šalis :: ☆Biblioteka-
Pereiti į: