Would you like to react to this message? Create an account in a few clicks or log in to continue.


Hoshi - Japonijos fanų bendruomenė ineternete!
 
rodiklisrodiklis  Latest imagesLatest images  IeškotiIeškoti  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti  

 

 Yasunari Kawabata, „Tūkstančiai gervių“, „Alma littera“, 2007

Go down 
AutoriusPranešimas
Sve?ias
Svečias




Yasunari Kawabata, „Tūkstančiai gervių“, „Alma littera“, 2007 Empty
RašytiTemos pavadinimas: Yasunari Kawabata, „Tūkstančiai gervių“, „Alma littera“, 2007   Yasunari Kawabata, „Tūkstančiai gervių“, „Alma littera“, 2007 EmptyPen. 08 26, 2011 8:33 am

Knygų apžvalga:
Yasunari Kawabata, „Tūkstančiai gervių“, „Alma littera“, 2007
Šimtametė arbatos gėrimo tradicija ir žmogiškojo santykio
subtilumas – taip trumpai galima būtų apibūdinti temas, vyraujančias
Nobelio premija apdovanotame romane, ką tik pasirodžiusiame lietuvių
kalba. Japonų rašytojas Yasunari Kawabata savo romaną „Tūkstančiai
gervių“ plačiosioms masėms pristatė 1952-aisias. Knygą publika sutiko
ypatingai – lyriška, kupina meilės ir aistros proza buvo tarsi atgaiva
sielai, ne veltui ji autoriui atnešė ir garbingiausią literatūrinę
premiją.

Jaunuolis, vardu Kikudzis, dirbantis nežinomoje
įstaigoje, užimantis nežymias pareigas ir, ko gero, niekuo
neišsiskiriantis iš daugybės tokių pat japonų jaunuolių, kaip jis,
dalyvauja jo garbei rengiamoje arbatos gėrimo ceremonijoje. Intriga
konstruojama šeimos dramos principu: buvusi tėčio meilužė Tikaka
surengia jam savotiškas „pražvalgas“, t. y. bando išpiršti nuotaką. O
kuri iš ceremonijoje dalyvaujančių merginų – Fumita ar Jukika – taps jo
žmona, teks spręsti iki pat romano atomazgos.

Neįmanoma išpainioti praeities prisiminimų siūlų kamuolio, kuris
susiraizgęs nuodija Kikudzio smegenis. Tėvo, o paskui ir motinos
mirtis; viena, o paskui ir kita tėvo meilužė; pastarosios duktė, galinti
būti jam ir seserimi, ir geismo objektu – visa tai nė iš tolo
neatskleidžia tos jausmų audros, kurią išgyvena pagrindinis herojus.
Kažkur šmėkščioja praėjusio Antrojo pasaulinio karo aidai, o siaubinga
Tikakos paslaptis, suvokta vaikystėje, neleidžia nei pamilti, nei
pamiršti.

Pasirodo, arbatos gėrimo ceremonija, iš išorės
atrodanti tokia tyra ir nekalta, viduje gali slėpti pačius baisiausius
ir nutylimus žmogaus ketinimus. „Piršlė yra tiktai lieptas, kuriuo
vaikšto žmogaus koja, tad imkite ir mindykite ją kiek tik norite“, –
sako Tikaka. Tarsi viduramžių ragana ji apsistato arbatos rykais ir
buria žmonių likimus pagal savo skonį ir norus. Nes ten, kur karaliauja
tradicijos dvasia, padovanotas arbatos puodukas primena jo savininką,
tokia dovana įpareigoja apdovanotąjį jį prisiminti, o tai vėl ir vėl
gramzdina besaikiuose prisiminimuose.

„Žmogus negali būti protingas ir išmintingas, jeigu jame per
daug stiprus vyriškas arba moteriškas pradas“ (p. 91). Smagu, kad tokią
įdomią žmogiškąją patirtį ir Y. Kawabata perteikia nemoralizuodamas, o
atskleisdamas tai, ko mes kartais nepastebime – santykio subtilumą. Kai
ką gali erzinti per didelis dėmesys, skiriamas arbatos ritualui, kai kam
gali pasirodyti neestetiška rašyti apie minėtąją Tikakos paslaptį:
apgamą sulig plaštakos dydžio po kaire krūtimi. Kita vertus, galbūt
tokia ir yra japoniška estetika – kalbėti apie žmogų su visomis jo
ydomis, o ne taip, kaip Vakarų kultūrose, aukštinančiose tik
„dorybinguosius“ ir „doruolius“.
Y. Kawabata buvo pirmasis
Japonijos rašytojas, įvertintas aukščiausiu literatūros pasaulio
apdovanojimu 1968-aisiais. Reikia pastebėti, kad tas pats mano mėgstamas
Kobo Abe
ar mūsuose itin populiarus Haruki Murakami tokių aukštumų dar
nepasiekė. Ir skaitydamas „Tūkstančius gervių“ supranti kodėl. Todėl,
kad ši proza savyje slepia kažką daugiau nei vien tik proza – tai yra
vientisa ir puikiai atkurta, giluminė vieno jausmo gimimo analizė.
Papuošta mums, europiečiams, neįprastu ir sunkiai suvokiamu japonišku
anturažu, kuriame kiekvienas pasakytas žodis yra svarbus, o kiekvienas
arbatos puodelis yra simbolis.
Nepaisant to, kad iš sudaužyto
puodelio šukių Kikudziui ir nepasiseka sulipdyti savo gyvenimo,
„Tūkstančiai gervių“ yra nekaltybės metafora, išliekanti tarp knygos
puslapių nuo pradžios iki pat pabaigos. Net ir tas, kuris puolė taip
žemai, kad jau, regis, žemiau ir kristi negalima, yra vertas pakilti,
tereikia tik įsikibti į gervės uodegos plunksną ir nuskristi kartu su
ja. Apie tai ir kalba Y. Kawabata, atrandantis šią išmintį kartu su
mumis.
Atgal į viršų Go down
 
Yasunari Kawabata, „Tūkstančiai gervių“, „Alma littera“, 2007
Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: » Tekančios saulės šalis :: ☆Biblioteka-
Pereiti į: