Sve?ias Svečias
| Temos pavadinimas: Yasunari Kawabata, „Tūkstančiai gervių“, „Alma littera“, 2007 Pen. 08 26, 2011 8:33 am | |
| Knygų apžvalga: Yasunari Kawabata, „Tūkstančiai gervių“, „Alma littera“, 2007 Šimtametė arbatos gėrimo tradicija ir žmogiškojo santykio subtilumas – taip trumpai galima būtų apibūdinti temas, vyraujančias Nobelio premija apdovanotame romane, ką tik pasirodžiusiame lietuvių kalba. Japonų rašytojas Yasunari Kawabata savo romaną „Tūkstančiai gervių“ plačiosioms masėms pristatė 1952-aisias. Knygą publika sutiko ypatingai – lyriška, kupina meilės ir aistros proza buvo tarsi atgaiva sielai, ne veltui ji autoriui atnešė ir garbingiausią literatūrinę premiją. Jaunuolis, vardu Kikudzis, dirbantis nežinomoje įstaigoje, užimantis nežymias pareigas ir, ko gero, niekuo neišsiskiriantis iš daugybės tokių pat japonų jaunuolių, kaip jis, dalyvauja jo garbei rengiamoje arbatos gėrimo ceremonijoje. Intriga konstruojama šeimos dramos principu: buvusi tėčio meilužė Tikaka surengia jam savotiškas „pražvalgas“, t. y. bando išpiršti nuotaką. O kuri iš ceremonijoje dalyvaujančių merginų – Fumita ar Jukika – taps jo žmona, teks spręsti iki pat romano atomazgos.Neįmanoma išpainioti praeities prisiminimų siūlų kamuolio, kuris susiraizgęs nuodija Kikudzio smegenis. Tėvo, o paskui ir motinos mirtis; viena, o paskui ir kita tėvo meilužė; pastarosios duktė, galinti būti jam ir seserimi, ir geismo objektu – visa tai nė iš tolo neatskleidžia tos jausmų audros, kurią išgyvena pagrindinis herojus. Kažkur šmėkščioja praėjusio Antrojo pasaulinio karo aidai, o siaubinga Tikakos paslaptis, suvokta vaikystėje, neleidžia nei pamilti, nei pamiršti. Pasirodo, arbatos gėrimo ceremonija, iš išorės atrodanti tokia tyra ir nekalta, viduje gali slėpti pačius baisiausius ir nutylimus žmogaus ketinimus. „Piršlė yra tiktai lieptas, kuriuo vaikšto žmogaus koja, tad imkite ir mindykite ją kiek tik norite“, – sako Tikaka. Tarsi viduramžių ragana ji apsistato arbatos rykais ir buria žmonių likimus pagal savo skonį ir norus. Nes ten, kur karaliauja tradicijos dvasia, padovanotas arbatos puodukas primena jo savininką, tokia dovana įpareigoja apdovanotąjį jį prisiminti, o tai vėl ir vėl gramzdina besaikiuose prisiminimuose.„Žmogus negali būti protingas ir išmintingas, jeigu jame per daug stiprus vyriškas arba moteriškas pradas“ (p. 91). Smagu, kad tokią įdomią žmogiškąją patirtį ir Y. Kawabata perteikia nemoralizuodamas, o atskleisdamas tai, ko mes kartais nepastebime – santykio subtilumą. Kai ką gali erzinti per didelis dėmesys, skiriamas arbatos ritualui, kai kam gali pasirodyti neestetiška rašyti apie minėtąją Tikakos paslaptį: apgamą sulig plaštakos dydžio po kaire krūtimi. Kita vertus, galbūt tokia ir yra japoniška estetika – kalbėti apie žmogų su visomis jo ydomis, o ne taip, kaip Vakarų kultūrose, aukštinančiose tik „dorybinguosius“ ir „doruolius“. Y. Kawabata buvo pirmasis Japonijos rašytojas, įvertintas aukščiausiu literatūros pasaulio apdovanojimu 1968-aisiais. Reikia pastebėti, kad tas pats mano mėgstamas Kobo Abe ar mūsuose itin populiarus Haruki Murakami tokių aukštumų dar nepasiekė. Ir skaitydamas „Tūkstančius gervių“ supranti kodėl. Todėl, kad ši proza savyje slepia kažką daugiau nei vien tik proza – tai yra vientisa ir puikiai atkurta, giluminė vieno jausmo gimimo analizė. Papuošta mums, europiečiams, neįprastu ir sunkiai suvokiamu japonišku anturažu, kuriame kiekvienas pasakytas žodis yra svarbus, o kiekvienas arbatos puodelis yra simbolis. Nepaisant to, kad iš sudaužyto puodelio šukių Kikudziui ir nepasiseka sulipdyti savo gyvenimo, „Tūkstančiai gervių“ yra nekaltybės metafora, išliekanti tarp knygos puslapių nuo pradžios iki pat pabaigos. Net ir tas, kuris puolė taip žemai, kad jau, regis, žemiau ir kristi negalima, yra vertas pakilti, tereikia tik įsikibti į gervės uodegos plunksną ir nuskristi kartu su ja. Apie tai ir kalba Y. Kawabata, atrandantis šią išmintį kartu su mumis.
|
|